Įsivaizduokite, kad ir mažiausios bendruomenės gali savo unikalų kultūros paveldą išsaugoti skaitmeniniame pasaulyje ir pasidalinti juo su visu pasauliu. Būtent tai siekia įgyvendinti tarptautinis projektas DIGICHer, kurį vykdo Lietuvos inovacijų centras drauge su partneriais visoje Europoje. Jau vienerius metus vykdomas ir dar iki 2027 m. tęsiamas projektas padeda kultūros paveldo puoselėtojams lengviau prisitaikyti prie skaitmeninės eros, naudojant inovatyvius sprendimus paveldui išsaugoti, aktualizuoti ir skleisti šiuolaikiniame pasaulyje. Kodėl tai svarbu? Anot projekto iniciatorių, skaitmeninės technologijos gali tapti tiltu tarp praeities ir ateities, padedančiu pasiekti naujas auditorijas ir atrasti naujus būdus pažinti kultūros paveldą.
Kultūros paveldas visiems: DIGICHer vizija
DIGICHer (angl. Digitisation of the Cultural Heritage of Minority Communities for Equity and Renewed Engagement) – tai Europos Sąjungos programos „Horizontas Europa“ finansuojamas projektas, siekiantis užtikrinti, kad skaitmeninis kultūros turinys atspindėtų įvairovę, lygybę ir įtrauktį. Projektas kuria naują praktinį sisteminį modelį, kaip skaitmeninti kultūros paveldą, jog jis deramai atspindėtų ir saugotų įvairių bendruomenių – ypač tautinių, kalbinių mažumų – istoriją bei tapatybę. Tam pirmiausia analizuojama, kaip šiuo metu Europoje skaitmeninamas paveldas, ieškoma esamų spragų ir gerųjų pavyzdžių bei rengiamos rekomendacijos politikos formuotojams – kad ateityje kultūros paveldo skaitmeninimas būtų kuo atviresnis ir teisingesnis visoms bendruomenėms.
Svarbi DIGICHer ypatybė – orientacija į mažumų bendruomenes. Projekto komanda bendradarbiauja su trimis Europos bendruomenėmis: samių, žydų ir ladinų. Šios bendruomenės – nuo atokių šiaurės Samių žemių iki Alpių slėniuose gyvenančių ladinų bei plačiai pasaulyje pasklidusios žydų diasporos – pasirinktos kaip reprezentuojančios įvairius Europos kultūrinės įvairovės atvejus. Jų pavyzdžiu siekiama kurti modelį, kuris vėliau galės būti pritaikomas ir kitoms bendruomenėms. „DIGICHer“ konsorciume dirba 8 organizacijos iš 5 Europos šalių: projektui vadovauja Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VILNIUS TECH, Lietuva), o tarp partnerių – ir Lietuvos inovacijų centras, taip pat Europeana skaitmeninio paveldo fondas (Nyderlandai), universitetai bei tyrimų institutai Vokietijoje, Suomijoje, Italijoje, nacionaliniai archyvai ir kultūros organizacijos. Tokia įvairialypė tarptautinė komanda užtikrina, kad bus atsižvelgta į skirtingas patirtis, dalijamasi žiniomis ir kuriami sprendimai, veiksiantys įvairiuose sociokultūriniuose kontekstuose.
Bendruomenių balsas: nuo Laplandijos iki Alpių
Projekte pačios bendruomenės yra pagrindinis veikėjas – joms suteikiamas balsas sprendžiant, kaip jų paveldas turėtų būti skaitmeninamas ir pateikiamas internete. Pirmaisiais projekto metais DIGICHer komanda aplankė Samių ir Ladinų kraštus, kur surengė bendrakūrybines dirbtuves. Pavyzdžiui, Inaryje (Laplandijoje, Suomijoje) vykusiame seminare dalyvavo samių bendruomenės atstovai: jie išsakė savo poreikius, lūkesčius, baimes ir vizijas, susijusias su jų kultūros paveldo skaitmeninimu. Kūrybinės diskusijos metu pasitelkti dizaino metodai – pradedant atvira minčių ir idėjų sesija, baigiant struktūrizuotais idėjų žemėlapiais bei vertinimo lentelėmis – padėjo užfiksuoti bendruomenės nuomonę: kas jiems svarbiausia skaitmeninant paveldą, kokias galimybes jie įžvelgia, kokių grėsmių baiminasi, kokiais resursais ir žiniomis disponuoja. Šios įžvalgos tapo vertingu pagrindu tolimesniems projekto žingsniams – kuriant bendrą skaitmeninimo modelį, pritaikytą būtent bendruomenių poreikiams.
Tuo tarpu Šiaurės Italijoje, Fasos slėnyje (Trentino-Alto Adidžė regione), į pirmąjį susitikimą susibūrė ladinų bendruomenė. San Giovanni di Fassa miestelyje esančiame Ladinų kultūros institute šių metų vasario 6 d. surengtos kūrybinės dirbtuvės sukvietė apie 20 vietos bendruomenės atstovų. Dalyvavo įvairių visuomenės sektorių atstovai – nuo mokyklų ir muziejų darbuotojų iki vietos valdžios ir nevyriausybinių organizacijų – tai, ką projektas įvardija kaip „keturšalę spiralę“ (quadruple helix) – bendradarbiavimą tarp mokslo, valdžios, verslo ir visuomenės. Visi kartu jie pradėjo bendro dizaino procesą, kurio tikslas – rasti geriausius būdus ladinų kultūros skaitmeninimui. Diskusijose skambėjo raktiniai žodžiai: „skaitmeninimas, mažumos kultūra, dalyvavimas“ – tai rodo, kad vietos žmonėms rūpi ne vien technologijos, bet ir aktyvus bendruomenės įsitraukimas į skaitmeninimo procesą.
Projekte dalyvaujanti žydų bendruomenė taip pat įsitraukia per partnerius – organizaciją Jewish Heritage Network. Planuojama, kad artimiausiu metu bus rengtos panašios dirbtuvės ir su žydų paveldu susijusioms bendruomenėms, siekiant suprasti jų specifinius poreikius. Taip pat projekto eigoje pasitelkiami esami žydų kultūros paveldo skaitmeniniai ištekliai. Pavyzdžiui, analizuojama, kaip žydų kultūros paveldas šiuo metu pristatomas internete ir kokių inovacijų reikėtų, kad jis būtų prieinamesnis bei patrauklesnis jaunajai kartai.
Naujas požiūris į iššūkius: dizaino mąstymas ir teisinis dizainas
Kultūros paveldo skaitmeninimas atneša ne tik naudos, bet ir nemažai iššūkių. Ypač tai aktualu mažumų kultūrai – neretai skaitmeninėse kolekcijose trūksta autentiško mažumų balso, tradicijos pateikiamos be konteksto arba lieka užmarštyje. Dėl to nukenčia šių bendruomenių dalyvavimas – jos gali nepasitikėti, jaustis neįtrauktos, o skaitmenintas turinys gali būti netinkamai interpretuojamas ar naudojamas. Spręsti šias problemas reikia kompleksiškai: būtina atsižvelgti ir į teisines kliūtis (pvz., autorių teisių ribas, kultūrinių objektų priklausomybę), ir į technologinius aspektus (duomenų formatai, saugojimas, prieigos platformos), ir į socialinius veiksnius (bendruomenių narių skaitmeninius įgūdžius, motyvaciją dalintis turiniu), taip pat į politinius bei ekonominius faktorius (valstybės politiką kultūros paveldo atžvilgiu, finansavimą).
DIGICHer projektas pasitelkia inovatyvias metodikas, kad šiuos iššūkius įveiktų. Visi sprendimai kuriami taikant vartotojui (bendruomenei) orientuotus metodus – dizaino mąstymą ir teisinį dizainą. Dizaino mąstymas reiškia, kad problemos sprendžiamos kūrybiškai, išbandant prototipus, gilinantis į galutinio naudotojo – šiuo atveju, bendruomenės nario ar kultūros paveldo specialistų – poreikius. Tai matėme minėtose dirbtuvėse: idėjų žemėlapiai, diskusijos ir kiti bendrakūrybos įrankiai leido generuoti sprendimus kartu su bendruomenėmis, o ne joms už jas.
Tuo tarpu teisinis dizainas – palyginti nauja metodika – padeda suprantamai ir patogiai integruoti teisines bei politikos priemones. Projekte dalyvaujantys teisės mokslininkai (pvz., Laplandijos universiteto ekspertai intelektinės nuosavybės srityje) analizuoja esamą teisinę bazę, susijusią su skaitmeninimu, ir kūrybiškai perkuria teisines gaires taip, kad jos būtų aiškios ir pritaikomos praktikoje. Kitaip tariant, teisinis dizainas užtikrina, jog sukurtas skaitmeninimo modelis nebus vien teorinis – jis atsižvelgs į realų reguliavimą ir pasiūlys, kaip tą reguliavimą patobulinti, kad mažumų paveldas būtų apsaugotas ir kartu plačiai prieinamas.
Svarbu ir tai, kad projekte didelis dėmesys skiriamas etikai bei vertybėms. Kuriant skaitmeninimo modelį, vadovaujamasi Europos vertybėmis – pagarba žmogaus teisėms, kultūrų įvairovei, duomenų privatumo principams. Siekiama, kad galutinis rezultatas – rekomendacijos ir įrankiai – padėtų mažinti piktnaudžiavimo riziką, skatintų atvirą turinio pakartotinį naudojimą (pvz., švietimo, mokslinių tyrimų tikslais), bet kartu saugotų jautrią informaciją. Tai prisidės prie demokratiškesnio ir atviresnio kultūros sektoriaus, kuriame skaitmeninėje erdvėje atsispindi Europos kultūrų pliuralizmas.
Paskutinį kartą redaguota 19 gegužės 2025