Kaip gyvensime po kelių dešimtmečių? Ar dirbtinis intelektas pakeis ne tik mūsų darbą, bet ir pačią programinės įrangos sampratą? Ar technologijos leis peržengti biologines žmogaus ribas? Kokiuose miestuose gyvensime, ką veiksime, kai robotai kurs robotus, ir ar dalis ateities interneto infrastruktūros persikels į kosmosą?
Apie tai rugsėjo 30 d. Lietuvos mokslo taryboje (LMT) Vilniuje vykusioje konferencijoje „Future Predictions 2026“ diskutavo mokslininkai, technologijų kūrėjai, verslo, dizaino ir urbanistikos ekspertai. Lietuvos inovacijų centro kartu su Lietuvos mokslo taryba organizuotame renginyje skirtingų sričių pranešėjai į ateitį žvelgė iš savo perspektyvos – nuo mokslu grįsto verslo, miestų ir žmogaus transformacijos iki generatyvinio dirbtinio intelekto, autonominių sistemų, krepšinio analitikos ir lazeriais kuriamos kosmoso infrastruktūros.
Ir nors prognozės skyrėsi, jas jungė viena mintis – nemaža dalis to, ką vis dar vadiname ateitimi, kuriama jau šiandien.
Ne kaip turėtų būti, o kaip bus po 20 – 30 metų
Renginio pradžioje sveikinimo žodį taręs Lietuvos inovacijų centro departamento direktorius Sigitas Besagirskas pabrėžė, kad šiandien sprendimus apie ateitį stengiamės grįsti faktais, moksliniais tyrimais ir naujais atradimais. Tačiau istorija rodo, kad net garsiausi pasaulio protai ne kartą klydo vertindami naujų technologijų galimybes – skeptiškai žvelgė į aviacijos, astronomijos ar branduolinės energijos perspektyvas. Tuo metu rašytojai, tokie kaip Žiulis Vernas, kai kuriuose savo kūriniuose stebėtinai tiksliai įsivaizdavo tai, kas vėliau tapo realybe.
Todėl S. Besagirskas „Future Predictions 2026“ pranešėjų įžvalgas kvietė vertinti ne tik kaip teorines prognozes ar spėjimus, bet ir kaip galimus ateities realybės scenarijus.
„ Linkiu pasvajoti ir šiandien turime labai daug protingų, unikalių svajotojų. Dalį jų labai gerai pažįstu ir tai, ką jie svajoja, aš tiesiog tikiu ir priimu kaip faktą, o ne kaip ateities prognozę. Ir kviečiu tuos ateities svajotojus šiandien papasakoti ne kaip turėtų būti, bet kaip bus po 20–30 metų“, – konferencijos pradžioje sakė S. Besagirskas.
Apie drąsą įsivaizduoti šiandien dar sunkiai tikėtinus scenarijus kalbėjo ir Europos Parlamento narys Aurelijus Veryga. Jis svarstė apie ateitį, kurioje technologijos galėtų leisti visiškai atkurti ligos ar traumos pažeistą žmogaus kūną, o smegenų implantai – padėti kitaip mokytis ar įgyti naujų gebėjimų.
Tačiau technologinė pažanga kartu verčia klausti ne tik, ką žmogus galės padaryti, bet ir ką tai reikš pačiam žmogui. Jei vis daugiau darbo perims robotai, ar žmonės išlaikys motyvaciją kurti, veikti ir siekti naujų tikslų?
„Visos technologijos turėtų būti kuriamos dėl žmogaus ir žmogui. Technologijos negali egzistuoti pačios dėl savęs“, – pabrėžė A. Veryga.
Ekonomikos ir inovacijų viceministrė Guoda Burokienė ateities prognozes susiejo su konkrečiais Lietuvos inovacijų iššūkiais ir galimybėmis. Prisimindama Isaaco Asimovo prognozę apie ateityje trūksiančius inžinierius, ji atkreipė dėmesį, kad tai, kas anksčiau galėjo atrodyti sunkiai įsivaizduojama, šiandien jau tapo realiu iššūkiu.
Pasak viceministrės, Lietuva turi stiprų mokslo, talentų ir inovacijų potencialą, tačiau vienas svarbiausių uždavinių išlieka gebėjimas mokslo pasiekimus sėkmingiau paversti rinkai skirtais produktais, kurie būtų kuriami Lietuvoje, eksportuojami ir kurtų ekonominę vertę.
Kaip mokslą paversti verslu?
Pirmasis konferencijos pranešimą pristatė biochemikas, fizinių mokslų daktaras, vienas ryškiausių Lietuvos gyvybės mokslų ekspertų Gintaras Valinčius, kalbėjęs tema „Moksliniais tyrinėjimais grįsto verslo ateitis“.
Pasak jo, siekiant Lietuvoje stipriau sujungti mokslą ir verslą, nebūtina ieškoti ypatingų receptų. Pirmiausia reikia kurti aplinką, kurioje galėtų atsiskleisti stipriausi tyrėjai ir kūrybiniai talentai.
„Turėtų būti sukurta kūrybiniams talentams patraukli ekosistema, kurioje talentai gali pilna jėga atsiskleisti.“, – tvirtino G. Valinčius.
Kokią ekonominę vertę gali sukurti ilgalaikės investicijos į mokslą, jis iliustravo JAV farmacijos ir biotechnologijų bendrovės „Moderna“ pavyzdžiu. G. Valinčius pasakojo apie ilgus metus trukusius tyrimus, partnerystę su farmacijos bendrove „Merck & Co“ ir mokslinių tyrimų rezultatus odos vėžio gydymo srityje.
Tačiau vien stipraus fundamentinio mokslo neužtenka. Kaip vieną svarbiausių mokslo ir verslo jungčių G. Valinčius išskyrė transliacijos kompetencijas – gebėjimą fundamentinių tyrimų rezultatus įvertinti, suprasti jų praktinio pritaikymo potencialą ir perkelti į konkrečias technologijas ar taikymo sritis.
Iš esmės, mokslo–verslo kompetencijos turi užtikrinti mokslo rezultatus praktikoje.“, – aiškino G. Valinčius.
Tad moksliniais tyrimais grįsto verslo ateičiai svarbus ne tik pats atradimas, bet ir gebėjimas atpažinti jo potencialą bei nutiesti kelią iš teorijos į praktinį pritaikymą.
Kai dirbtinis intelektas gali kurti – ar vis dar reikės dizainerio?
Technologijų pažanga keičia ne tik tai, ką galime sukurti, bet ir pačias profesijas. Apie tai konferencijoje kalbėjo „TwoCreatives“ bendraįkūrėja ir kūrybos vadovė Aistė Jakimavičiūtė-Bikauskė, pranešime iškėlusi klausimą – „Ar ateičiai reikia dizainerio?“
Dirbtinis intelektas jau dabar per kelias akimirkas gali sugeneruoti vizualus, tekstus ar daugybę kūrybinių variantų. Tačiau dizainas nėra vien techninis gebėjimas sukurti estetišką rezultatą. Dizainerio vertė slypi gebėjime suprasti žmogų ir kontekstą, identifikuoti problemą, užduoti tinkamus klausimus ir nuspręsti, kokio sprendimo iš tiesų reikia.
Todėl DI keičiant kūrybinį procesą, vertė vis labiau juda nuo techninio atlikimo prie kritinio ir strateginio mąstymo. Kai technologija gali pasiūlyti šimtus atsakymų, žmogui lieka svarbi užduotis – suprasti, kuris iš jų prasmingas ir kokį klausimą apskritai verta užduoti.
Tad ateities klausimas gali būti ne tiek „ar reikės dizainerio?“, kiek – kokio dizainerio reikės?
Ar technologijos pakeis patį žmogų?
Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas Marius Markuckas pranešime „Ar technologijos pakeis žmogų?“ atkreipė dėmesį, kad technologijų pažanga gali keisti ne tik tai, kaip dirbame, bet ir patį žmogų – jo pažintinius gebėjimus, psichoemocinę būseną ar fizinį pajėgumą.
„Mes sparčiai judame į žmonijos raidos laiką, kai nuo žmogaus veiklos ir jo egzistencinių sąlygų technologizavimo ateisime ir turėsime vis garsiau kalbėti apie paties žmogaus technologizavimą“, – teigė M. Markuckas.
Pasak jo, technologijoms leidžiant ilgiau išlaikyti dėmesį, sumažinti nuovargį, sustiprinti atmintį ar greičiau apdoroti informaciją, ateityje gali atsirasti ir naujas pageidaujamo darbuotojo modelis – ne tik išsilavinęs, kompetentingas ar patyręs, bet ir technologiškai sustiprintas žmogus.
Tai kelia ir sudėtingą klausimą: ar technologinis žmogaus sustiprinimas išliks pasirinkimu, jei jo atsisakymas reikš mažesnį produktyvumą ir konkurencingumą darbo rinkoje?
Kai dirbtinis intelektas tampa krepšinio trenerių komandos įrankiu
Kaip duomenų analitika ir dirbtinis intelektas jau šiandien keičia profesionalų sportą, pristatė „Žalgiris Group“ inovacijų vadovas Tomas Ivanaitis, kalbėjęs apie technologijų panaudojimą siekiant pergalių krepšinyje.
Šiuolaikiniame krepšinyje analizuojama gerokai daugiau nei galutinis rezultatas, pelnyti taškai ar atkovoti kamuoliai. Kaupiami duomenys apie žaidėjų judėjimą ir pozicijas aikštelėje, metimų pasirinkimą, konkrečias žaidimo situacijas bei varžovų veiksmus. Todėl didžiausias iššūkis tampa ne surinkti kuo daugiau informacijos, o greitai paversti ją atsakymu į konkretų trenerio klausimą.
Būtent čia vis svarbesnį vaidmenį įgyja DI. Analitiniai sprendimai gali padėti didžiuliame duomenų ir vaizdo medžiagos kiekyje aptikti pasikartojančias situacijas, surasti treneriui aktualius rungtynių epizodus ir greičiau įvertinti, kas vyksta aikštelėje. Generatyvinis DI šį procesą gali dar labiau supaprastinti – vietoje darbo su sudėtingomis analitinėmis sistemomis treneris gali vis labiau „kalbėtis“ su turimais duomenimis ir natūralia kalba ieškoti atsakymo į jam rūpimą klausimą.
Vis dėlto T. Ivanaitis pabrėžė ne technologijos galimybę pakeisti trenerį, o žmogaus ir technologijos derinį. Duomenys neapima visko – sprendimams svarbi žaidėjo savijauta, psichologija, komandos dinamika, trenerio patirtis ir konkretaus rungtynių momento kontekstas. Todėl DI užduotis yra ne pasakyti treneriui, ką jis privalo daryti, bet padėti jam greičiau pamatyti tai, ką vien žmogui būtų sunku pastebėti, ir priimti geriau informuotą sprendimą.
Ateities miestus statome jau šiandien
Kol technologijos keičia žmogaus galimybes, keičiasi ir aplinka, kurioje jis gyvena. Architektas ir urbanistas Mindaugas Pakalnis pranešime „Miestai, kurie keičiasi: kaip gyvensime ateities Lietuvoje?“ atkreipė dėmesį, kad miestų ateitį formuos ne tik naujos technologijos, bet ir fundamentalūs demografiniai bei socialiniai pokyčiai.
Senstanti visuomenė, besikeičianti namų ūkių struktūra ir gyvenimo būdas keičia tai, kokio būsto, paslaugų, judumo sprendimų ir viešųjų erdvių žmonėms reikia.
Viena svarbiausių krypčių – kompaktiškesnis ir kasdieniam gyvenimui patogus miestas, kuriame kuo daugiau svarbiausių paslaugų galima pasiekti arti namų. Kartu keičiasi ir požiūris į judumą: miesto infrastruktūra negali būti kuriama vien aplink automobilį – svarbūs patogus viešasis transportas, galimybė judėti pėsčiomis ar dviračiu bei kokybiškos viešosios erdvės.
Miestų planavime ateities prognozės turi ypač didelę reikšmę. Pastatai, gatvės ir kvartalai, kuriuos kuriame šiandien, išliks dešimtmečius, todėl miesto struktūra turi gebėti prisitaikyti prie pokyčių, kurių dalies dar negalime tiksliai numatyti.
Ateities miestus savo sprendimais statome jau dabar.
Po programėlių eros: kai sistema pati supras, ko mums reikia
Visai kitokią ateities kasdienybės transformaciją prognozavo dirbtinio intelekto tyrėjas, Vilniaus universiteto profesorius ir „AAI Labs“ įkūrėjas dr. Aistis Raudys.
Šiandien programinė įranga kuriama iš anksto numatant, ko vartotojui gali prireikti – projektuojami meniu, funkcijos ir ekranai, o žmogus turi išmokti jais naudotis.
Generatyvinis DI šią logiką gali iš esmės pakeisti. Ateityje vartotojui gali pakakti pasakyti, ką jis nori padaryti, o sistema konkrečiam poreikiui pati sugeneruos reikalingą sąsają ar net iš karto atliks užduotį.
Ta pati organizacijos sistema vadovui, finansų specialistui ar inžinieriui galėtų atrodyti visiškai skirtingai – pagal konkretaus žmogaus vaidmenį, situaciją ir tuo metu siekiamą rezultatą. Kai kuriais atvejais įprastos grafinės sąsajos gali apskritai nebereikėti.
Tai keičia ir tai, kas technologijų amžiuje išlieka vertinga verslui. Jei sąsajas ir dalį programinės įrangos galima generuoti pagal poreikį, vis didesnę reikšmę įgyja organizacijos duomenys, verslo taisyklės, procesai ir prieigos teisės.
Todėl organizacijoms teks kelti jau ne vien klausimą, kaip dirbtinį intelektą įdiegti į esamas programas, bet ir – kaip pačią organizaciją paruošti darbui su DI.
Kai šviesa tampa kosmoso infrastruktūra
Dar viena „Future Predictions 2026“ ateities vizija konferencijos dalyvius nukėlė už Žemės ribų. „Astrolight“ sistemų inžinierius Adomas Lukenskas pranešime „Šviesa kaip infrastruktūra: kaip lazeriai jungs ateities palydovų tinklus“ atkreipė dėmesį į sparčiai augantį palydovų ir jų generuojamų duomenų kiekį. Ateityje milžiniškus informacijos kiekius reikės perduoti ne tik tarp Žemės ir palydovų, bet ir tarp pačių palydovų.
Vienas galimų atsakymų – lazerinis ryšys. Dėl šviesos fizinių savybių jis gali užtikrinti gerokai didesnį duomenų perdavimo pralaidumą nei tradicinis radijo ryšys. Palydovai galėtų informaciją perduoti vienas kitam grandine, o į Žemę ji būtų siunčiama tik ten, kur jos reikia.
Tokie tinklai nebėra vien ateities vizija. „Starlink“ jau naudoja tarp-palydovinį lazerinį ryšį, o Europos kosmoso agentūra vysto bendrais standartais paremtą „HydRON“ architektūrą, prie kurios ateityje galėtų jungtis skirtingi operatoriai. Šioje iniciatyvoje dalyvauja ir Lietuvos „Astrolight“, kurianti lazerinio ryšio terminalus.
Technologinis iššūkis milžiniškas – du didžiuliu greičiu kosmose judantys objektai turi vienas kitą aptikti ir palaikyti itin tikslų optinį ryšį, o įranga privalo patikimai veikti ekstremaliomis sąlygomis.
Tačiau būtent čia atsiveria galimybė Lietuvai. Turėdama stiprią lazerių pramonės tradiciją ir pasaulinio lygio kompetencijas, Lietuva gali tapti ne tik kosmoso technologijų naudotoja, bet ir jų kūrėja – „lazerių šalimi kosminės infrastruktūros grandinėje“.
Kai robotai kuria robotus – kas lieka žmonėms?
Šį klausimą konferencijoje kėlė „Sensmetry“ įkūrėjas ir vadovas, dirbtinio intelekto bei autonominių sistemų ekspertas dr. Juozas Vaicenavičius.
Technologijų raida veda nuo automatizavimo link vis didesnės autonomijos. Tradicinėms sistemoms žmogus turėjo gana tiksliai aprašyti, ką ir kaip jos turi atlikti. Pažangesnėms DI sistemoms vis dažniau galima nurodyti norimą rezultatą, o būdo jam pasiekti jos gali ieškoti pačios.
Šis pokytis paliečia ne tik fizinį darbą. DI ir automatizuotos sistemos vis aktyviau naudojamos programuojant, projektuojant, analizuojant, testuojant ir optimizuojant kitas technologijas. Kitaip tariant, technologijos tampa ne tik žmogaus sukurtais įrankiais, bet ir pačio technologijų kūrimo proceso dalyviais.
Tačiau didesnė sistemų autonomija nereiškia, kad žmogaus vaidmuo išnyksta. Priešingai – jis persikelia į kitą lygmenį.
Kažkas vis tiek turi apibrėžti, kokią problemą sprendžiame, kokio rezultato siekiame, kokias ribas sistemai nustatome ir ar jos pasiūlytas sprendimas mums priimtinas.
Technologija gali itin efektyviai optimizuoti jai duotą užduotį, tačiau techniškai optimalus rezultatas nebūtinai yra geriausias žmogui ar visuomenei. Todėl autonominėms sistemoms tampant vis pajėgesnėms, vis svarbesni tampa žmogaus gebėjimas matyti platesnį kontekstą, nustatyti prioritetus ir prisiimti atsakomybę už sprendimų pasekmes.
Ateitis nėra tai, ko turime tik laukti
Nuo fundamentinio mokslo iki dirbtinio intelekto, nuo miestų ir žmogaus biologinių ribų iki krepšinio aikštelės, autonominių robotų ir lazeriais sujungtų palydovų – „Future Predictions 2026“ parodė, kad kalbėti apie ateitį nereiškia kalbėti tik apie tolimą, sunkiai įsivaizduojamą pasaulį.
Daugelio ateities scenarijų technologiniai pagrindai egzistuoja jau šiandien. Tačiau skirtinguose konferencijos pranešimuose nuolat grįžo ir kita mintis: technologinė galimybė savaime dar nenusprendžia, kokią ateitį sukursime.
Mokslas gali atverti naujas technologines kryptis. Dirbtinis intelektas – generuoti sprendimus. Programinė įranga – prisitaikyti prie mūsų poreikių. Robotai – veikti vis autonomiškiau. Lazeriai – kurti naujus ryšio tinklus kosmose. Duomenys – padėti priimti vis tikslesnius sprendimus.
Tačiau žmogui lieka tai, kas skambėjo skirtinguose „Future Predictions 2026“ pranešimuose: gebėjimas kelti klausimus, pasirinkti tikslus, vertinti pasekmes ir nuspręsti, kokią ateitį norime kurti.
Todėl galbūt svarbiausia konferencijos prognozė yra paprasta – ateitis nėra tai, ko turime tik laukti. Didelę jos dalį savo sprendimais kuriame jau dabar.
Paskutinį kartą redaguota 1 spalio 2026