Parduotuvėje pamatęs užrašą „laimingų vištų kiaušiniai” visada prisimenu neseniai skaitytą straipsnį apie tai, kad paukštininkystės technologijų summit’e pramonės ekspertai įvardino 21 naujausią technologinį sprendinį, kurie užtikrins CO2 mažinimą, ligų atsekamumą ir kontrolę, paukščių svorio reguliavimą ir panašius dalykus. Ir tada pagalvoji, kokiais įdomiais laikais gyvename, kai su ketvirtąja pramonės revoliucija siejamos technologijos gali pasirūpinti kiekviena višta ir kiaušiniu.
Pramonė 4.0 evoliucija
Ketvirtoji pramonės revoliucija, kuriai Lietuvoje buvo pradėta ruoštis beveik prieš dešimtmetį, daugeliui dabar atrodo kaip savaime suprantamas ir jau įsitvirtinęs dalykas. Pamenate, kai nuolat buvo kalbama, kad kartu su Pramone 4.0 ateis 4 naujos supergalios: mobilus telefonas, daiktų internetas, dirbtinis intelektas, debesų kompiuterija? Ir kaip nebūti tokiais įsitikinusiais, kad esame ketvirtosios pramonės revoliucijos glėbyje, kai praktiškai visais išvardintais įrankiais didžioji dalis mūsų naudojasi kasdieniniame gyvenime to net nepastebėdami?
Visgi, kai kalbame apie verslo ir ypač gamybos sektoriaus skaitmeninę transformaciją, technologinė plėtra apima kur kas platesnį kontekstą nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dar 2011 m. Vokietijoje prasidėjęs Pramonė 4.0 judėjimas pirmiausia buvo paremtas ganėtinai siauru ekonominės naudos maksimizavimo požiūriu, siekiant, kad įvairių technologijų taikymas ir jų derinimas didintų įmonių efektyvumą bei optimizuotų jų verslo veikimo modelius.
Pastarojo meto iššūkiai iškėlė naujus tikslus
2020 m. išplitęs COVID-19 virusas ir įvesti įvairūs socialiniai bei ekonominiai suvaržymai lėmė tai, kad pramonė ypatingą dėmėsį buvo priversta skirti atsparumo didinimui. Sutrikdyti gamybos procesai, sutrūkinėjusios tiekimo grandinės, darbo jėgos trūkumas bei sumažėjusi produkcijos paklausa turėjo didžiulį neigiamą poveikį įmonių veiklos rezultatams. Visgi, pandemijos pamokos buvo labai aiškios – įmonės, kurios iki COVID-19 pasižymėjo aukštu skaitmeninimo lygiu, buvo geriau pasirengusios susidoroti su iškilusiais iššūkiais.
Šiuo metu Europos pramonę keistis skatina ne tik pandemijos atnešti pokyčiai, bet ir geopolitiniai veiksniai. Daugelis verslų savo kailiu pajuto pasaulinės krizės įtaką pasiūlai, tiekimo trikdžiams, žaliavų stokai ir kainoms. Pagaliau Europa garsiai pripažino, kad jos pramonė yra priklausoma nuo Kinijos komponentų, energetinių išteklių iš Rytų ir nesaugių tiekimo grandinių. Globalių tiekimo grandinių trikdžiai ir geopolitinės įtampos į kasdieninį žodyną taip pat atnešė tokius naujus terminus, kaip „technologinis suverenumas“ ar „strateginė autonomija“. Pasaulyje intensyvėjant technologijų plėtra paremtai konkurencijai, įmonės siekia veikti autonomiškai. Tai yra faktorius, verčiantis vis garsiau kalbėti apie skaitmeninių technologijų plėtrą Lietuvos pramonėje.
ES žaliasis kursas yra dar vienas fundamentalus pokytis, į kurį privalo atsižvelgti gamybinės įmonės. Nors apie aplinkosaugos iššūkius jau kalbama ne vieną dešimtmetį, skaitmeninimo dedamoji šiame kontekste atsirado ganėtinai nesenai.
Socialiniai faktoriai taip pat lemia tam tikrus pokyčius skaitmeninimo kontekste. Vis garsiau kalbama ne tik apie darbuotojų gerovės bei darbo sąlygų gerinimą, bet ir apie darbuotojų darbą papildančių, o ne pakeičiančių technologijų taikymą. Žmogiškasis faktorius yra aktualus ir kalbant apie besikeičiančią vartotojų elgseną, kuri jau dabar lemia sparčius pokyčius gamybos pramonėje. Sparčiai augant pažangių produktų įvairovei, gamybos procesų valdymas ir įgyvendinimas tampa vis sudėtingesni. Vartotojas, matydamas augančią pasiūlą, taip pat tikisi ir kitokio gamintojo greičio, auga tvarumo ir kokybės reikalavimai.
Pramonė 4.0 transformuojasi iš grynai ekonominio į politinį, socialinį ir aplinkosauginį fenomeną – globalių įvykių kontekste vyksta šios paradigmos (r)evoliucija. Pavyzdžiui, Europos Komisijoje vis garsiau kalbama apie Pramonė 4.0 evoliuciją link Pramonė 5.0, pabrėžiant, kad Pramonė 4.0, nutaikyta į ekonominį augimą ir konkurencingumą, turėtų būti praplėsta į Pramonės 5.0 koncepciją, kuri šalia minėtų aspektų turėtų būti labiau orientuota į žmogų (angl. humancentric), tvarumą bei atsparumą. Suomija žengia dar toliau ir kalba apie Pramonę 6.0, siekiant kiekvienam vartotojui pateikti individualizuotą produktą realiuoju laiku.
Kaip šiandien atrodo Lietuvos pramonė?
Lietuvos pramonė, kurios prekės sudaro daugiau nei 80% Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto, siekdama išlikti globaliose vertės kūrimo grandinėse, privalo neatsilikti nuo globalių tendencijų. Esminis klausimas į kurį turime atsakyti – ar mūsų pramonė yra tikrai įsivertinusi skaitmeninimo poreikį ir visas naujas aplinkybes?
Norint pasiekti reikiamą kokybinį pokyti, judant į priekį, reikia žinoti ne tik kurlink susiruošei judėti, bet ir iš kokio taško išjudi. Siekiant detaliai įvertinti dabartinę Lietuvos pramonės padėtį, pernai Lietuvos inovacijų centras parengė „Suminį pramonės skaitmeninimo indeksą“, kuris padeda įvertinti Lietuvos apdirbamosios pramonės skaitmeninimo lygį ir numatyti trumpojo laikotarpio pokyčius. Taigi atsakymą į klausimą, kur esame, turime. Ar jis džiugina? Diplomatiškai tariant, vilties neatima: pagal šį indeksą Lietuva užima 16 vietą iš 27 ES valstybių. Visgi, jei Lietuvos rezultatą lygintume su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis, Lietuva atsilieka tik nuo Čekijos ir Slovėnijos.
Eurostat duomenimis, apie 47 % Lietuvos apdirbamosios pramonės įmonių naudoja skaitmenines įmonės išteklių planavimo sistemas (ES – 49 % ). Be to, apie 27 % Lietuvos įmonių teigia, kad jų verslo procesai yra automatiškai susieti su tiekėjais ir klientais – tai yra antras geriausias rezultatas visoje ES. Tokių technologijų naudojimas buvo ypač svarbus pandemijos metu amortizuojant iššūkius, kylančius dėl sutrikdytų tiekimo grandinių. Sutrūkinėjusių tiekimo grandinių kontekste dar didesnį vaidmenį įgavo ir e–komercija. Šioje kategorijoje Lietuvos rezultatai yra dvejopi. Iš vienos pusės Lietuva lenkia ES rezultatą pagal e–komercijos pardavimus, tačiau atsilieka pagal e–komercijos pirkimus.
Daugelis įmonių patyrė energetinių išteklių kainų šoką, kuris labai stipriai išpūtė įmonių sąskaitas. Skaitmeninių technologijų naudojimas ir šioje srityje galėjo labai stipriai prisidėti prie įmonių atsparumo didinimo, tačiau panašu, kad įmonės šiuo potencialu nepasinaudojo. Eurostat duomenimis, tik apie 11 % Lietuvos įmonių naudoja išmaniuosius sensorius ir termostatus, siekdamos optimizuoti energijos suvartojimą įmonėse, tad augimo potencialas šioje srityje išlieka didelis.
Galiausiai analizuojant Lietuvos rodiklius, specifiškai atliepiančius gamybos procesus, atskira technologinė kategorija yra robotika. Čia Lietuva aiškiai atsilieka ne tik nuo ES, bet ir nuo daugumos regiono valstybių. Eurostat duomenimis, tik apie 10 % Lietuvos apdirbamosios pramonės įmonių naudoja industrinius robotus (ES vidurkis – 17 %). Žvelgiant į ilgojo laikotarpio įmonių plėtros perspektyvas, technologinė plėtra tokiose srityse kaip jau minėta robotika, dirbtinis intelektas, daiktų internetas, didieji duomenys, debesų kompiuterija, 3D spausdinimas bus ypač svarbi, siekiant neatsilikti konkurencinėse lenktynėse.
Nuosekliam pasiruošimui neturime laiko
Po visų pandemijos ir geopolitinių sukrėtimų, pramonė dar nėra grįžusi į įprastas veiklos vėžes. Didelio neužtikrintumo metu natūralu, jog kyla klausimas ar nereiktų palaukti geresnių laikų ir neskubėti su naujomis investicijomis į technologinį atsinaujinimą ir skaitmeninius sprendimus? Deja, bet laiko atsigauti neturime.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, tarpinio vartojimo prekių eksportas pramonės gaminių struktūroje sudaro daugiau nei 50 %. Visgi, Europoje vis labiau plintant skaitmeninėms technologijoms, kai įvairių šalių pramonės įmonės diegia automatizavimo ir robotizavimo sprendimus, Lietuvos įmonės susiduria su grėsme ilgainiui prarasti sutartis ar potencialius užsakymus iš pagrindinių eksporto rinkų. Lietuvos apdirbamosios pramonės įmonės dažniausiai gamina standartinę produkciją, kuri nereikalauja sudėtingų technologinių sprendimų. Atsižvelgiant į tai, vienas iš pagrindinių iššūkių (o drauge ir galimybių) Lietuvos apdirbamosios pramonės sektoriui yra kilti vertės kūrimo grandinėse didinant gaminamų produktų vertę pereinant prie sudėtingesnės gamybos, galinčios konkuruoti globalioje rinkoje.
Išmanių gamybinių įmonių sukūrimas yra sudėtingas ir komplikuotas procesas, kuris reikalauja ne tik didelių finansinių investicijų, tačiau ir ekspertinių žinių bei kompetencijų, kurios leistų technologijas identifikuoti, diegti, o vėliau ir jomis naudotis bei tinkamai prižiūrėti. Akivaizdu, kad pačios įmonės dažnu atveju neturi tiek žmogiškojo, tiek finansinio potencialo įgyvendinti transformaciją į išmanią gamybinę įmonę. Todėl valstybės dėmesys pramonei šiame etape yra ypatingai svarbus.
Lietuvoje dar nėra įveiklintas ir paleistas visas būtinas skaitmeninis potencialas. Ir čia valstybė turi matyti platesnį ir visaapimantį paveikslą – BusinessEurope, kuri vienija 35 valstybių verslo asociacijas, dar kovo pradžioje pasiuntė Europos Komisijai labai aiškią žinią – deindustrializacijos rizika Europoje yra labai reali. ES skuba padaryti Europą patrauklesnę įmonėms, galinčioms susivilioti didžiulėmis JAV ir Kinijos siūlomomis subsidijos bei mažesnėmis energijos sąnaudomis tose šalyse. Jeigu deindustrializacijos procesai Europoje įgaus pagreitį, tai reikš, kad Lietuvos pramonė tiesiog neišgyvens tokios globalios konkurencijos.
Tad grįždami prie siekio, kad kiekvieną vištą ir kiaušinį prižiūrėti galėtų robotas, šiandien turime rasti laiko pagalvoti ir apie tas pramonės šakas, kurios veikia čia ir dabar – realiu laiku, realiomis sąlygomis. Tik tada kiekviena višta turės savo robotą, o mūsų įmonės turės visas galimybes įdarbinti technologijas, didinti konkurencinį pranašumą, įgalinti verslo plėtrą, adaptuotis pasikeitusioje aplinkoje, optimizuojant išlaidas bei išvengiant nuostolių dėl kibernetinių grėsmių.
– Artūras Jakubavičius, Lietuvos inovacijų centro Inovacijų paramos paslaugų departamento vadovas
Paskutinį kartą redaguota 2 vasario 2024